Baras

-Oho, man kažkaip net į galvą neatėjo, kad jo kaklas galėtų būti perkąstas. Mačiau jį savo akimis, nes tuo metu sukiojausi to miesto turgelyje, kai jį vežė kažkur, gal degint, gal mumijuot, konservuot ar dar kažką daryt. Atrodė tai tikrai kraupiai.-pasipurto. Tas vyriškis nebuvo labai senas, na, gal kokių keturiasdešimties, bet žiauriai negražus, tad jai jo nelabai gaila, bet kraupu visvien.-Su sodininku? Gražus buvo?-kilsteli antakį.-Apskritai, kaip jūs tada susiradot vienas kitą? Juk tu turėjai būt pasikėlus, o jis nusileidęs, paprastas sodininkas....-pakraipo galvą. Nors iš tikro supranta ji tokią meilę, juk pati valstietį kažkokį įsimylėjus buvo. Nu gražus jis, nežinau kelintą kartą kartoju.-Na, jis tikrai buvo romantiškas, vien savo žodžiais sugebėdavo mane priverst pasijust išskirtine, verta visų mirgančių planetų danguje.-žinoma, tai buvo žvaigždės, bet juk tada niekas to nežinojo.-Pamenu, kaip sakydavau tėvams, jog einu ko nors gaut iš valstiečių ir eidavau pas jį.-nusijuokia. Kiek pagalvoja.-Bet jis manęs neužkniso, nors su juo niekada nesimylėjau. Kai buvau ištekėjus vieną kartą su juo šiene voliojausi, na, jau beveik priėję prie to reikalo buvom, bet vyras mane rado ir vsio, nuo to laiko su juo net nebesiklabėjau.-tas jis, tai valstietis, o ne vyras. Su vyru tai ji vapšė nekalbėdavo ir noro nejautė.-Tu jį turi prisimint. ten tas pats, kuris už mane trimis metais buvo vyresnis, blogas kaip velnias, visada mane vesdavo iš kelio.-pasiremia galvą ranka, prisitraukia pinakoladą ir sriūbteli iš šiaudelio, kurį tiką įsikišo.

- Tai tipo, kas norėjo, tas ir galėjo žiūrėti į jį? - kilstelėjo antakį. Gyvenime negirdėjusi, kad kas leistų miestiečiams žiūrėti į negyvą dėdulę, kurį jie visi dievino, kol anas dar gyvas buvo. - Manau, jį sudegino, kad jokio prisiminimo neliktų, nes visi primetė, kad labai jį myli, nors iš tikrųjų nekentė, labai toks keistas diedas buvo,- netgi prisiminė tą savo vyrą, ne fainas toks, bet turtingas, tai atleistina tada. -Neprisigalvok ko nereikia, Peyton, meilės ten nebuvo. Tiesiog, jis buvo labai labai labai karštas, o aš visada gaudavau tai, ko norėjau. Buvau pasiilgusi to jausmo, o jis sukiojosi sode, na... ir ką gi, nebuvo sunku jį suvilioti, net nereikėjo pasinaudoti galiomis. Susitikdavom kiekvieną savaitę, kartais du kartus per savaitę, pasidulkindavom ir vėl kiekvienas savo keliais, mano vyras taip nieko ir nesužinojo... - ot idiotas jos vyras buvo, pasakodavo Detė, kad jie mylėjosi, o jis tuo ir tikėdavo. Viskuo tikėdavo, ką tik žmona sakydavo, nes žmona galią superinę turi. - Tu ir pati turėtum žinoti, kad išskirtinė esi, be jokių čiuvų kliedesių, o tie visi dainavimai prie statulų ir panašiau, nu tu pripažink, žiaaaaaauriai lopiškai atrodo,- pavartė akis, išstumtų ji tokį čiuvą pro langą. - Visi tų laikų vyriškiai panašūs buvo, ypač jeigu neturtingi, aš nuo pat pradžių buvau sutverta ateities vyrukams, su odinėmis striukėmis ir rawr snukučiais, tokiems, kurie net negalvoja apie poezijas visokias, o šiaip blogiukai yra,- prikanda lūpą ir nusišypso kaip pradinukė, tokia a le susidrovėjusi, bet šiaip jai dzin yra, nejaučia ji gėdos dėl savo pošlų minčių. - reikėjo iš pat pradžių eiti prie reikalo, pasiduoti kur nors kaip reikiant, tada būtum užsivedusi ir pabėgusi nuo vyro, nebūtų net sugavęs, o kai čia tempėt laiką....... nežinau, kvailiukai,- šyptelėjo ir siurbtelėjo pinakolado per šiaudelį. - Tas, kuriam į ranką įkandau, nes norėjo iš manęs obuolius atimti? - kilselėjo antakį, daugiau blogiukų nelabai ji pamena, visi prie jos geručiai pasidarydavo.

-Panašiai. Buvo kažkokia atsisveikinimo ceremonija, tai jį nešė ant tokios kaip gulto, tik uždengė jį kažkuo permatomu, kad smaradas neitų.-gūžteli pečiais. Prisimena ji viską kaip diena, juk tada visos bobutės klaupėsi ant kelių, o ji kaip žvakė stovėjo, nes gražiai apsirengus buvo. Oi gėda buvo, kai priėjo kažkoks dėdulė ir ant jos užstūmė, nedievabaiminga išvadino.-Aš jo irgi nekenčiau. Gyvenau aš tokios vienos šeimos name, jie mane priimė kaip našlaitę paklydėlę, tai to pavaldiniai atėjo ir atimė mažiausia kūdykį, nes jis buvo biškį apsirgęs, numetė jį nuo skardžio.... Oi verkė tada ta šeima, kaip gedėjo, o aš juos bandžiau guosti. Numetė vaiką vien todėl, kad į karą netiko!-treinkteli ranka per barą, tačiau nesmarkiai, kad jis nesubyrėtų.-Tai tu jo nemylėjai? O jis tave mylėjo? tai aš nesuprantu, per visus du tūkstančius metų tu nebuvai smarkiai įsimylėjusi? O dabar gal esi įsimylėjusi? Jei ne, tai ar nejauti tokios tuštumos?-kilsteli antakį. Aišku, ji čia mintyse lygina save ir seserį. Juk žino, kad Detė kieta, nereikia jai labai daug meilės, bet tarkim Peyt negali išgyvent be šiltų jausmų. Čia ko gero ryškiausias jų skirtumas.-Man tai lopiškai neatrodė.-net antakius suraukia.-Aš nesijaučiau išskirtine, nesvarbu, kad tėvai buvo turtingi ir labai įtakingi. Aš juk tokia esu, man reikia, kad kažkas kartotų, jog esu reikalinga, išskirtinė, mylima....-atsidūsta. Daug metų ji gedėjo po jo santuokos, bet sugrįžti į prisiminimus vistiek gera.-Na, šiais laikais vyrai tai tikrai ledas yra, tačiau jame mačiau ko gero viską, kas man gražiausia buvo. Pirma meilė nerūdyja.-nusijuokia. Pasėdi galvodama ar ji jam įkandus buvo. Bet ne, ne tas.-Nea. Nejaugi tu jo nežinai? Tas, kurio niekas nesugaudydavo, jis tempdavo mane į mišką ir žadėdavo pabėgt su manim, vesdavo iš doros kelio, per jį net nebesimokiau....-geria taip godžiai gėrimą, tuoj pavargs ji po prisiminimus landžiot ko gero.

Žvilgteli į savo du draugus, kuriuos laikė draugais, ypač Netę kurią pažįstą vieną dieną tik, arba pusdienį. Pacaksi liežuviu į juos abu pasukinėdama akis ir atsistoja, pasitvarko savo rūbelius. Padeda ant baro kelis bašlius už kažkokį gėrimą ir kelis kartus pasakius ate, miegantiems draugams iš čia išskrenda, kitaip tarus išeina

- Įsivaizduoju gatvėje tona bobučių lankstosi ir burba "gospodi pomiluj", uuuh,- net nusipurtė, jau kaip jai nepatinka visos tos religijos, o Rusai, tie nevykėliai, visi iki vieno dievobaimingi, tiki baisiausiai, meldžiasi ir panašiai. Bent jau tada taip buvo, dabar jau gal ir atsipalaidavo jaunimas. - Tvarka tokia buvo, nieko čia ir nepadarysi, šeimai tik vargas būtų buvęs tas vaikas ne pats sveikiausias, aš nieko prieš, viena burna, kurią reikia maitinti, mažiau,- gūžtelėjo viską šaltai išdėsčiusi, tikrai ne daug gerumo ir supratimo pas Detę yra, nors turbūt iš viso nėra. Krūptelėjo, kai sesė ranka per stalą trinktelėjo, ne dažnai jai tokie pykčio priepoliukai užeina, net barmenas išsigando, rankšluostį iš rankų išmetė pamanęs, kad tai jo gėrimas Peyt taip nepatiko. Nutaisiusi apsimestinę "sorry" miną pažiūrėjo į barmeną, bet ne ilgai ji ten apgailestavo, toliau grįžo į prisiminimų vakarėlį. - Aš jo nemylėjau, kaip jau minėjau, aš nieko nemylėjau, o jis mane...... nežinau, mums buvo gerai, į jausmus nesigilinom, bent jau aš su juo net nesikalbėdavau labai daug, jis man buvo reikalingas tik... na, supranti,- šelmiškai šyptelėjo. - Nebuvau įsimylėjusi, bent jau per tuos daug daug metų, o dabar.... gal esu, o gal ir ne,- taip ir pasibaigė, paliks Peyt nežinioje, tegul pasikankina graužiama smalsumo. - Man tai atrodytų, bent jau dabar, jeigu kas statulai kaklą apsivytų ir dainuotų jai, tai juokinga buvo, tada gal ir visai nieko buvo, tokioms mieliakėms kaip tu,- pabarbeno pirštukais į barą, žiūrėdama į savo pustuštę stiklinę, kažko stipriau užsimanė, bet pirma šitai turi užbaigti, taigi greitai siurbtelėjo dar kelis kartus pro šiaudelį. - Neprisimenu, aš turėjau savo draugų ratą, ten tokių kažkaip nelabai buvo, o ką kiti daro man nerūpėjo,- sumurma vis dar mėgindama prisiminti ką nors panašaus į vaikiną, kurį apibūdina Peyt. - Aaaa... - sumykia kažką vis dar atgamindama,- Rafaeilis gal? - suraukia antakius, buvo ten kažkoks su juokingu vardu, laukinukas toks visai. Detė jau seniai pavargo, nepatinka jai prisiminimais dalintis, ji dabartistė. Užbaigė savo gėrimą, išsiurbė iki paskutinio lašo, skleisdama tą garsą, kai šiaudelis likučius traukia, fainas garsas, labai nervina visus.

-Nu jos keliaklūpsčiavo, buvo gana linksma žiūrėt, patikėk tu manim.-nusijuokia ir pasitvarko garbanas. Jau pyksta ji ant savęs, kad susisuko plaukus, kai oras gana drėgnas, kaip visada.-Bet juk mažas vaikelis, meilės vaisius! Jis neklatas, kad nesveikas gimė! O gal jis irgi norėjo tapti sodininku, kaip tasai tavo eržilas? jei jis nekentė visko, kas susyję su karu?-iškelia antakį. Na, šiuo klausimu ji turi labai griežtą savo nuomonę, todėl ginčytis būtų beprasmiška.-Taip, dabar jau suprantu kam jis tau buvo reikalingas. Na, tiesą sakant, aš nesuprantu, bet tai yra faktas, kurį man tiką pasakei. Pati žinai, kad mano nuomonė kitokia, sekso negali būt bent be simpatijos, tai va...-pažiūri į barmeną, kuris vis dar spokso į ją išsigandusiu žvilgsniu. Peyt jį nuramina nediduku smailu, tipo, kad viskas okei, ore, tralialia.-Arba esi, arba ne. Viskas taip aišku, kad net nieko nesupratau... Na, jei jau esi kažką įsimylėjusi, tai pabandysiu tai sužinot, visgi, smalsu man labai.-visgi kažkodėl jai taip pasišvietė, kad sesuo įsimylėjus yra. Gal meilė vienpusė, gal tai tik aistra arba simpatija, na, bet koks skirtumas. Kai ateis laikas ir peyt sužinos, nors ko gero ir anksčiau, nei ateis laikas bandys sužinot.-Ne, ne Rafaeilis. Ten jo brolis man atrodo buvo, jaunesnis jei neklystu.-suraukia nosį.-Na, bet koks skirtumas, esmė tame, kad.... Nežinau kame esmė, nes nežinau ką pasakyt norėjau.-nusijuokia, sukanda dantimis šiaudelį.

- Aš žinau, buvau kelis kartus ten pas juos į bažnyčią nuėjusi, tai labai juokinga buvo, tik kad taisyklės labai žudo, sijonas žemiau kelių, ant galvos būtinai turi būti skarelė ir panašiai, o dar tie smilkalai procesijos metu, mmh,- susiraukusi pakraipė galvą į šonus,- labi pykina. - Šyptelėjusi imasi apmąstymų apie tuos meilės vaisius. - Buvo meilės vaisius, nuskynė meilės vaisių, viskas, pozna,- vis dar tokia pat abejinga, kažkaip tikrai jai negaila. - O jeigu niekam simpatijos nejauti, o hmm... TOKIOS meilės norisi, ką tada, mm? - žiūri į sesę beveik buku žvilgsniuku. - Aš žinau, kad tu vis tiek viską išsiaiškinsi, taigi, duosiu tau veiklos,- dabar jau visiškai nusprendė nieko nepasakoti, pažįsta ji sesę puikiai, žino, kad sužinos daugiau nei reikia, daugiau, nei pati Detė žino. - Ai nežinau, nepažįstu ir nepažinojau aš jų, o dabar jie visi užkasti, suirę, persireinkarvanę, užaugę, numirę, pakasti, suirę...... ir taip toliau, va,- linktelėjo pati sau.

-Aš irgi buvau, bet pakankamai apsinuoginus, tai kažkokia bobulytė pradėjo mane žegnot. Buvo tikrai baisu, pabėgau klykdama.-nusijuokia. iš tikro ji nebėgo klykdama, bet faktas tas, kad buvo baisu, labai baisu. Suraukusi antakius klausosi kaip sesuo kalba apie atimtą vaiko gyvybę.-Tu kalbi apie gyvą daiktą, Bernadete. Jis buvo paprastas berniukas, o ne kažkokia gelė, kurią galima išraut iš vazono ir vsio, pozna.-linkteli galva ir didelį gurkšnį atsigeria, pasiremia ranka galvą, pasižiūri kažkur į šoną.-Jau turiu planą.-nusijuokia. Iš tikro tai ji plano dar neturi, bet tuoj turės. Dar su kažkieno pagalba, o pagalbininkų ji oi kiek daug turi.-Tai aš susirasiu jį atgimusį, nežinau kaip, bet rasiu jį ir paversiu vampyru. Tada mes ilgai ir laimingai gyvensim.-saulytės smailą nutaiso, vot eta liubof.

- Tu nedievobaimingas vaike, kaip drįsai eiti į bažnyčią, nederamai apsirengusi? - nutaiso piktos, dievobaimingos bobutės miną, nesvarbu, kad jai visiškai nerūpi, kas ir kaip ten apsirengę, niekada jai nerūpėjo rusų tradicijos, niekada ir nerūpės, nes ji ten negrįš niekada. Pagrūmojo pirštu ir nusijuokė. - Dabar jau nebe gyvą, pagalvok, jam nereikėjo matyti žiauraus pasaulio, patirti nelaimingų meilių, skausmo ir visų kitų blogybių, anksčiau ar vėliau jis vis tiek būtų miręs, ką gi, tai nutiko anksčiau ir viskas, iš viso, mes čia švenčiam ar apverkiam kažkokį vaikį? - kilstelėjo antakį, net nuotaika pabėgo klykdama per visokius kūdikius. - Labai tikiuosi, kad išsiaiškinsi kuo daugiau,- palinksi ir pasukioja šiaudelį stiklinėje galvodama, ką dar užsisakyti. - Tu rimtai tokia beviltiška romantikė? - besišypsodama pažiūrėjo į sesę, ot meilė.

-Va čia tai nesiskaito, nes taip nutiko visiškai netyčia. Aš negalvojau, kad einu į bažnyčią, bet pasirodo, kad į bažnyčią.-suraukia nosytė, pragaras tada buvo, net dabar baisu prisimint tuos vargus. O galėjo Piotrai, Stanislavai ir kiti vyrai grožėtis jos apvalumais, tai ne.-Bet gal jis būtų virtęs vampyru, o nelaimingos meilės taip pat yra geros. Savaip. Geri prisiminimai ir taip toliau. Bet taip, mes švenčiam.-nusijuokia. Išgėrusi pinakoladą ji pažiūri į seserį.-Imam ką nors stipresnio, noriu kažko tokio, kad uždegtų gerklę.-pakilnoja natakius.-Kodėl beviltiška? Vilties yra, bet taip, esu romantikė. Man atrodo, kad vaikystėje tokia nebuvau....-nu tą laikotarpį ji sunkiai pamena. Apskritai žmogišką gyvenimą pamena kaip pro rūką.

įėjo vidun, iš paskos vilkdamas Danielį, akimis permetė barą, na čia ir daug drąsių žmonių, tikėkimės pasitaikys savimi pasitikinčių. K permetė akimis visą vidų, Cheryl kažkur dingus, musėt nepaiso Kento taisyklių, ai nu ir tegu.
atsitempė Danielį prie baro.
-man brangiausio viskio taurę, jam irgi, - parodė į D.

-oho, - pavarto akis, - baisiai čia.
gavęs savo viskutį paragavo.
-skanutis,- linktelėjo.
pažiūrėjo į tika prisistačiusią Ch.
-o štai ir tu! kur buvai?

nu tai jis ir patikėjo. atsigėrė dar viskio, pagalvojo, ką čia laižyt, paėmė ir visą išmaukė. pažiūrėjo į D
-seniau jis toks nebūdavo , - papurtė galvą , -visai flegma
pasakė tai ir nusiminė, galbūt jau jam paskutinioji ateina?

-tai vamp.. ekhem, jo gi neima saulė.
apsuko viskis smegeninę, jau ir Cheryl pradėjo rodytis prieinama, tai ta proga dar vieną viskio pasiėmė
-tai ką veiki gyvenime?